Eina karžygys per dykumą jau savaitę kokią. Nusimetęs jau šarvus, šalmą, tik 
kardą nešasi. Ir staiga pamatė ežerą, iš paskutinių jėgų nužingsniavo link. 
Priėjęs žiūri, pakrantėj slibinas trigalvis guli. Na išsitraukė jis kardą ir 
iš paskutinių jėgų puolė kautis. Dieną kaunasi, antrą, jau dvi galvas 
nukirto. Trečią dieną slibinas visiškai pavargęs griūva ant žemės be jėgų, 
šalia griūva visas nusikalęs karžygys. Slibinas sukaupęs paskutines jėgas 
klausia:
- Ir ko tu norėjai?
- Vandens atsigerti...
- Nu, bl, tai ir gertum sau...